Pagrindinis Meniu

Šiame skyriuje yra pristatomi atvirieji standartai, pagrindinės su šia tema susijusios sąvokos, pristatomi Lietuvoje ir Europoje atlikti darbai ir studijos susiję su atvirųjų standartų suderinamumu. Standartus galima vadinti atviraisiais standartais, jeigu jie tenkina šiuos pagrindinius principus:

1. Prieinamumas (Atvirumas). Jie yra laisvai prieinami visiems (ir perskaitymo, ir įgyvendinimo prasme).
2. Pasirinkimo laisvė. Atvirieji standartai sukuria sąžiningą, konkuruojančią rinką standarto realizavimams. Jie padidina galutinio vartotojo pasirinkimo laisvę nes “nepririša” vartotojo prie konkretaus tiekėjo ar tiekėjų grupės.
3. Nemokami. Atvirąjį standartą galima laisvai realizuoti visiems, už tai negali būti imamas mokestis (gali būti imamas tik už sertifikavimą.)
4. Jokios diskriminacijos (Lygybė). Atvirieji standartai bei organizacijos, kurios juos administruoja negali teikti pirmenybės vienam realizuotojui prieš kitą. Sertifikavimo organizacijos turi sudaryti galimybę patikrinti atitikimą standartams ir pigiems bei nemokamiems įgyvendinimams.

Atvirųjų standartų naudojimo privalumai:

1. Leidžia išsilaisvinti nuo monopolinio gamintojo.
2. Leidžia naudoti standartą nepriklausomai nuo vieno iš programinės įrangos gamintojų norų.
3. Leidžia sekti standarto pakeitimus ir juos įtakoti .
4. Nepriklausomai nuo programinės įrangos užtikrina vienoda rezultatą.

Pagrindinės atvirųjų standartų organizacijos:

OASIS (Organization for the Advancement of Structured Information Standards – http://www.oasis-open.org/) tarptautinis ne pelno siekiantis elektroninių verslo standartų konsorciumas.

IETF (Internet Engineering Task Force ) - pagrindinius interneto standartus bei protokolus prižiūrinti organizacija (http://www.ietf.org).

W3C (World Wide Web Consortium) - Organizacija, vystanti programinės įrangos tarpusavio sąveikos ir Interneto standartus (http://www.w3.org).

OGC (Open Geospatial Consortium) – tarptautinė ne pelno siekianti organizacija, kurianti bei prižiūrinti geografinių ir erdvinių duomenų (pvz žemėlapių) bei su jais susijusių paslaugų standartus.(http://www.opengeospatial.org)

ISO (International Organization for Standardization) — Tarptautinė standartizacijos organizacija, įkurta 1947 metų vasario 23 dieną, kurianti tarptautinius standartus. Glaudžiai bendradarbiauja su Tarptautine elektrotechnikos komisija (angl. International Electrotechnical Commission (IEC)), kuri atsakinga už elektrinės įrangos standartizavimą.

TXT – tekstas, sudarytas vien iš rašmenų, tarp kurių gali būti eilučių skirtukų ir tabuliavimo ženklų. Kitokių formatavimo ženklų neturi būti. Naudojamas paprastiems (be formatavimo ar maketavimo) tekstams, pvz., el. laiškams, žinutėms. Kai dokumentas pateikiamas atskiru failu nenurodant paskirties, failas turi prievardį (plėtinį) TXT;

HTML – elektroninio dokumento formatas hipertekstui užrašyti. Teksto struktūra, išdėstymas ir pavaizdavimas aprašomi naudojant gaires ir atributus. Į tekstą įterpiami hipersaitai į įvairių tipų objektus: piešinius, garso failus, programas ir kt. Dažniausiai naudojamas žiniatinklyje. Standartizavo žiniatinklio konsorciumas (angl. World Wide Web Consortium, toliau vadinama – W3C konsorciumas) (žr. http://www.w3.org/MarkUp);

XHTML – išplėstasis HTML elektroninio dokumento formatas, atitinkantis XML kalbos reikalavimus;

CSS – hipertekstinių elektroninių dokumentų formatų (šriftų, spalvos, įtraukų, atstumų tarp pastraipų bei eilučių ir kt.) stilių aprašymas. Naudojamas drauge su HTML, XHTML ir XML formatais. CSS privalumai: tą patį failo stilių galima pritaikyti keliems tinklalapiams, lengviau atnaujinti arba pakeisti svetainės išvaizdą, didesnės (palyginant su HTML) formatų taikymo galimybės (žr. http://www.w3.org/Style/CSS);

XForms – elektroninio dokumento formatas, skirtas įvairioms formoms pildyti, į formas įvestiems duomenims tikrinti ir perduoti internetu. Turėtų pakeisti HTML ir XHTML elektroninio dokumento formatus (žr. http://www.w3.org/MarkUp/Forms);

XML – universali dokumentų ženklinimo kalba ir elektroninio dokumento formatas, skirtas dokumentų struktūrai aprašyti, neapibrėžiantis dokumento pavaizdavimo. Pagrindinė paskirtis – duomenų mainai internete ir tarp skirtingų sistemų. Be to naudojama specializuotiems duomenims pateikti, metakalboms, elektroninių dokumentų formatams kurti (žr. http://www.w3.org/XML);

XSL – elektroninio dokumento formatas, skirtas XML tipo dokumentams pateikti, pavaizduoti ir transformuoti į kitus elektroninių dokumentų formatus. Sukūrė W3C konsorciumas (žr. http://www.w3.org/XML);

OpenDocument – tarptautinio elektroninių verslo standartų konsorciumo OASIS sukurtas dokumento formato atviras standartas, pagrįstas XML technologija ir atviraisiais elektroninių dokumentų formatais: HTML, SVG, XSL, SMIL, XLink, XForms, MathML ir kt. 2005 m. spalio 30 d. OpenDocument yra atviras standartas, tai yra, jo naudojimo neriboja licencinės ar patentinės kliūtys. Todėl bet kuris programos kūrėjas gali be apribojimų naudoti jį duomenims išsaugoti. Tai užtikrina juo kuriamų dokumentų technologinį neutralumą, tai yra, nepriklausomumą nuo konkrečios programos. Jis patvirtintas ISO ir jam suteiktas numeris ISO/IEC 26300. Šis elektroninio dokumento formatas (kaip pagrindinis ar papildomas) tinkamas naudoti pateikiant elektroninius dokumentus internete, laikant ar keičiantis elektroniniais dokumentais (žr. http://www.oasis-open.org/committees/tc_home.php?wg_abbrev=office);

PDF – universalus elektroninių dokumentų formatas. Galima pateikti elektroninių dokumentų vaizdavimo tekstinę ir grafinę informaciją. Šis formatas rekomenduojamas, kai reikia tiksliai prisitaikyti prie spausdinamo popieriaus formato, vienodai tiksliai atvaizduoti elektroninį dokumentą naudojantis bet kuria operacine sistema, taip pat kai reikalingas elektroninis dokumento parašas. Formato poaibį, vadinamąjį PDF/X, patvirtino ISO (žr. http://partners.adobe.com/asn/tech/pdf);